Vietos Kaune
Vienožinskio menų fakulteto kiemas – itališkieji fragmentai
 

Žaliakalnis – legendinė Kauno miesto dalis, stereotipais suaugusi su Kauno, laikinosios sostinės, įvaizdžiu. Nors dabar Žaliakalnis gana intensyviai urbanizuotas, tačiau jo užstatymas gana vėlyvas. Pasakojama, kad žiloje senovėje jo vietoje tebuvo ošianti įvairių medžių giria, kurioje augę ąžuolai ir liepos buvo senojo Kauno pasididžiavimas. Neveltui Kauno liepų medus ir midus anksčiau garsėjo toli už miesto ribų.

XIX a. viduryje Kaunui tapus gubernijos centru, susirūpinta miesto raida. 1847 m. buvo paruoštas miesto plėtros planas, pagal kurį Žaliakalnis dar nebuvo miesto dalimi, jame nebūta net pastatų. Tačiau nutiesus dabartinį Savanorių prospektą, abipus jo miestas ėmė augti ir plėstis, pradėti statyti daugiausiai mediniai namai. Na, o 1889 m. Žaliakalnis kartu su Vytauto kalnu (XIX a. rusų pramintu „Petrovskaja gora, Petrovka“) tapo miesto zona.

Dabartinis Kauno kolegijos, Justinio Vienožinskio menų fakultetas yra įsikūręs vaizdingoje Žaliakalnio vietoje (žinomoje Pelėdų kalno pavadinimu). Ši vieta laikinosios sostinės svečius viliojo ne vien įstabiu vaizdu į Kauno senamiestį ir Naujamiestį, bet kvietė aplankyti pirmąją Kaune M. K. Čiurlionio galeriją. Valstybei susirūpinus iškilaus dailininko paveldo išsaugojimu buvo pastatyti laikini galerijos rūmai. Statybine medžiaga šiems rūmams tapo carinės tvirtovės statiniai. 1924 m. Ąžuolų kalne susprogdinus bateriją, tvirtovės plytos buvo panaudotos būsimos galerijos statybai, o 1925 m. dar nebaigtuose rūmuose buvo surengta jubiliejinė M. K. Čiurlionio kūrinių paroda. Kiek anksčiau nei buvo pastatyta galerija, savo rūmus 1923 m. pasistatė Meno mokykla. Kai buvusiuose Liaudies namuose jau nebetilpo dailės kursų lankytojai, dailininkui Justinui Vienožinskiui buvo pavesta rasti Kaune tinkamą žemės sklypą naujai mokyklai. 1922 m. baterijos kalne pagal architekto Vladimiro Dubeneckio parengtą projektą buvo pradėti statyti rūmai, kuriuose ir šiandien mokoma meno subtilybių. Rodos tinkamesnės vietos už būsimąjį Pelėdų kalną taip ir nepavyko rasti. Simboliška, kad Kaune meno centru tapo vieta žymėjusi valstybės galią. XIX amžiuje miestą apjuosus tvirtovės žiedu, ant šioje vietoje įrengtos baterijos pylimo plevėsavo carinės Rusijos, vėliau kaizerinės Vokietijos vėliava, kol pagaliau ją pakeitė Lietuvos trispalvė.

Italijos kultūros pėdsakų gerai paieškoję galėtume rasti skirtingose Kauno vietose. Lietuvos ir Italijos sąsajų galėtume ieškoti architektūros pavelde (kai kurios bažnyčios ir vienuolynai – tarsi Italijos atspindžiai šiandienos Kaune), gabalėlio Italijos teritorijos galėtume tikėtis ir  kitame Žaliakalnio krašte (ano meto Lietuvos sostinėje stovėjusio Italijos pasiuntinybės pastato), bet Kaune – laikinojoje sostinėje, buvo žinoma, jog norint pasiekti M. K. Čiurlionio galeriją iš miesto centro reikia eiti: „Seimo g-vės pabaigoje prasidedančia Italijos g-ve iki užėjus ant kalno pasimato geležine tvora užtvertas plotas kairėje g-vės pusėje“. Tokį patarimą miesto svečias išgirsdavo XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Pabandę pakartoti šį kelią taip pat užkiltume į Žaliakalnį, bet šiandieninį lankytoją pasitiktų ant tvoros stulpų tupinčios pelėdos.
Sąjungos aikštė Vilijampolėje – žydai Kaune
 

Keista šlove ir nepalaužiamais stereotipais apraizgyta Kauno miesto dalis – Vilijampolė. Dėl keistų gandų ir galbūt ne itin modernios architektūros šis miesto rajonas daugumai Kauno gyventojų vis dar tebėra nepažinta žemė.

Korektiškumo dėlei reikia pasakyti, kad Vilijampolė iki XX amžiaus antrojo dešimtmečio buvo atskiras miestelis, valdytas atskira teise. XIX amžiuje labiausiai jį garsino žydų tautybės gyventojai. Kodėl taip arti Kauno buvęs miestelis turėjo tokį etninį veidą?

Žydai Kauno mieste pradėjo kurtis XVII amžiaus antroje pusėje, tačiau netrukus jų gyvenimą Kaune ėmė riboti valdovų potvarkiai: 1682 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovas Jonas Sobieskis uždraudė Kaune apsigyventi žydų kilmės asmenims, todėl dauguma jų apsigyveno kitoje Neries pusėje, šalia Kauno buvusioje Vilijampolėje. Taip dėl įvairiausių draudimų Vilijampolė tapo žydų apgyvendinta teritorija. Tik 1858 m. žydams buvo leista laisvai gyventi visame Kauno mieste.

Dėl talentingų prekybininkų ir amatininkų veiklos XVIII a. antroje pusėje Vilijampolė tapo rimta Kauno konkurente. Šiandien kauniečiai su pasididžiavimu vardina seniausias pramonines Kauno įmones, bet nedaug kas gali pasakyti, o kur buvo atidarytas pirmasis fabrikas? Teisus bus tas, kuris spės, jog tai Vilijampolė. Seniausia pramoninė Kauno alaus darykla „I. B. Volfo“ taip pat buvo atidaryta ne Kauno mieste, o Vilijampolėje. Ir tik vėliau jos savininkai perėmė Kaune veikusias alaus daryklas. Vilijampolėje sėkmingai kūrėsi ir klestėjo kitų pramonės šakų įmonės. Vienos jų apogėjų pasiekė laikinosios sostinės laikotarpiu, kitos klestėjo sovietmečiu. Tačiau Vilijampolė buvo garsi ne vien prekyba ir amatais.

XIX a. pabaigoje Vilijampolė garsėjo kaip kultūros ir švietimo centas. Rytų Europoje pagarsėjo dar 1882 m. įkurta „Slabados ješyva“ (rabinų mokykla) „Kneset–Israel“ („Izraelio susirinkimas“), pavadinta kurį laiką jai vadovavusio naujos judaizmo krypties „Musar“ (moralė) įkūrėjo rabino Izraelio Salanterio vardu. Ši rabinų seminarija pasižymėjo griežta tvarka ir izoliacija nuo išorės įtakų. 1897 m. nuo jos atskilusieji sukūrė naują ješyvą „Kneset Bet–Ickach“, pavadintą Ickacho Elchanano Spektoriaus vardu. 1899 m. Vilijampolės ješyva buvo viena didžiausių ir žymiausių Europoje, vienu metu joje mokėsi daugiau nei 300 žmonių. Labiausiai ji suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo – tapo viso regiono ortodoksų centru (pvz., 1920 m. mokėsi virš 500 asmenų). Pirmosios Lietuvos Respublikos metais ješyva nesėkmingai bandė gauti aukštosios mokyklos statusą. Klestinti Kauno ir Lietuvos žydų bendruomenė patyrė didžiulį sukrėtimą Antrojo pasaulinio karo metais. 1941 m. Kauną okupavus naciams, žydams buvo liepta per mėnesį (nuo liepos 15 iki rugpjūčio 15 d.) persikelti į getą Vilijampolėje. 1943 m. rudenį Vilijampolės getas buvo paverstas koncentracijos stovykla. Kauno geto istorija baigėsi 1944 m. liepą. Pasitraukdami naciai sprogdino ir degino namus, Vilijampolėje teliko beveik vieni griuvėsiai. Holokaustą išgyvenę Kauno žydai persikėlė į Izraelį. Okupacijos ir katastrofos iš esmės pakeitė etninę Vilijampolės gyventojų sudėtį.

Ideologijų kaitą mieste bene geriausiai iliustruoja Sąjungos aikštė Vilijampolėje, kurioje iki dabar likę memorialo žuvusiems komjaunuoliams likučiai. Šiandienos kauniečiui nuostabą kelia tai, kad ir Vilijampolė kadaise turėjo savo kino teatrą – „Vilnis“ (prie Sąjungos aikštės). Sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais žiūrėti kino filmų į jį susirinkdavo minios žmonių, neretai į seansus būdavo sunku gauti bilietų. Simboliška, kad šiandien kinas nors trumpam grįžta į savo buvusių namų prieangį.
VDU Svečių namų kiemelis- Lietuviškoji „Hanza“
 

Dabartinės Muitinės gatvės kvartalas anksčiau vadintas „Vokios kampu“ (t. y. vokiečių kampu). Šiame kvartale bene geriausiai vokišką kultūrą Kauno mieste reprezentuoja evangelikų-liuteronų bažnyčia ir buvę liuteronų konsistorijos namai, statyti XVII amžiuje (dabartinis Vilniaus dailės akademijos, Kauno dailės fakultetas).

Ši Kauno Senamiesčio dalis „Vokios kampo“ pavadinimą gavo neatsitiktinai. Šioje vietoje ėmė kurtis pirmieji vokiečių pirkliai ir amatininkai, neturėję teisės XIV–XV amžiuje gyventi Kauno miesto teritorijoje. Būdami katalikais jie kurį laiką meldėsi pranciškonams priklausiusioje Vytauto Didžiojo (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) bažnyčioje. Vokiškose žemėse įsigalint protestantizmui ir vėliau jam plintant Lietuvoje, Kauno vokiečiai, kurių dauguma buvo evangelikai liuteronai, po ilgų kovų su katalikiško miesto magistratu 1683 m. ties Nemunu pasistatė savo bažnyčią.

Dėl Kauno vokiečių bendruomenės veiklos ir jų ryšių su vokiškomis žemėmis Kaunas kurį laiką buvo pirklių sąjungos – „Hanza“ – faktorija. Toks statusas įgytas ne tik dėl to, kad įsikūrė vokiečių bendruomenė, bet visų pirma dėl prekybinių kelių (tiek sausuma, tiek vandeniu) susikryžiavimas Kaune. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovo nurodymu pirkliai atvykę į Kauną privalėjo iškrauti prekes Kauno muitinėje, čia jas pažymėti ir tik po trijų dienų galėjo transportuoti jas į Lietuvos gilumą – tai vadinamoji sankrovos teisė, stiprinusi vietinių pirklių pozicijas. XV a. pabaigoje valdovas draudė į Kauno miestą atvykusiems svetimiems pirkliams prekiauti Lietuvos kaimuose ir Magdeburgo teisės neturėjusiuose miesteliuose, leista prekiauti tik Kauno mieste ir tik su Kauno miestiečiais. Todėl Kaune ir yra Muitinės gatvė ir būtent tame miesto kvartale, kurio praeitis siejasi su vokiečių kultūra. Vokiečiai Kaune pagarsėjo ne vien kaip puikūs prekybininkai ir amatininkai, skirtingais kultūriniais artefaktais susieję

Kauną ir savo gimtuosius miestus vokiškiose žemėse, ilgainiui jie vis aktyviau ir intensyviau įsiliejo į Kauno miesto reikalus. Laikui bėgant vokiečiai tapo ne tik stebėtojais bei įvairių prievolių vykdytojais, bet ir aktyviais visuomeninio gyvenimo dalyviais bei miesto savivaldos atstovais. XVI a. Kauno miesto burmistrais buvo ir vokiečių kilmės asmenys. Iki pat Antrojo pasaulinio karo vokiečių bendruomenė turėjo savo atstovus miesto valdžioje.

Vytauto Didžiojo universiteto Svečių namai įsikūrė pastate, menančiame prekybos tradicijas. Jį apie 1853 m. pastatė pirklys Merkelis Kadisonas. Šis pastatas dėl prekybinės  paskirties vadintas „mėsos eilėmis“. Tai ilgas pastatas, supantis stačiakampį pereinamą kiemą su 32 krautuvėlėmis, sandėliais bei gyvenamąja erdve. Sovietmečiu pastatas buvo gyvenamas, bet smarkiai apleistas. Daugiau kaip prieš dešimtmetį jį restauravus, čia įsikūrė VDU Svečių namai.
Lietuvybės paieškos Nemuno krantinėje
 
Kaunas – upių miestas. Paradoksalu, kad šiandien vaikštinėdami po šį įstabų, upėmis įrėmintą miesto senamiestį, ne visuomet pastebime upes, o jos juk galėtų daug ką papasakoti apie miestą ir jo gyventojus, apie kitokį praeities pulsą.
Šiandien Nemuno krantinė – viena populiariausių miesto viešųjų erdvių: miesto švenčių renginiai puikiai sugula paupyje, o šiokį gražų vakarą ne vienas kaunietis užsuka pasimėgauti vandens artumo teikiama vėsa. Galbūt upių šauksmas nėra toks nebylus, kaip jį kartais vaizduojamės?

Būta laikų, kai Nemunas pulsavo ir kasmetiniais potvyniais gąsdindavo ne tik Senamiesčio, bet ir Naujamiesčio – Laisvės alėjos ir aplinkinių kvartalų – gyventojus. Dar ir dabar atidesnė akis pastebi mieste išsibarsčiusias, rekordinių praeities potvynių lygį rodančias žymas ant Vytauto Didžiojo (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) bažnyčios ir Kauno centrinio pašto sienų. Šiandien sunku patikėti, kad laikinosios sostinės laikais senamiesčio ir centro gyventojų susisiekimui tam tikru metų laiku prireikdavo valčių. Tačiau Nemunas ir Neris žinomi ne vien dėl potvynių ir ledonešių metu apgriautų tiltų. Nemunui buvo tekusi svarbesnė misija – tapti sienos žyma.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., dabartinė Kauno miesto dalis – Aleksotas kartu su Užnemune atiteko Prūsijai. Nemunas skyrė šias dvi valstybes. Kiek vėliau XIX a. pradžioje praūžus karams su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu Bonapartu ir Rusijai užkariavus Užnemunę, Nemunas skyrė nebe valstybes, o gubernijas. Šiandien sėdėdami Nemuno krantinėje ir žvelgdami Aleksoto pusėn retai susimąstome, kad kurį laiką šiuos du upės krantus jungė „ilgiausias“ pasaulyje tiltas (juokauta, kad jį pereiti užtrukdavę net 13 dienų). Ši keistenybė paaiškinama kalendorių skirtumais: dabartiniame Aleksote galiojo naujasis kalendorius, o Kaune – senasis.

Iki 1919 m., kai Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine, Nemuno krantinėje švartuodavosi burlaiviai, vėliau – garlaiviai. Krantinėje ties Vytauto Didžiojo bažnyčia buvo įkurta prieplauka, iš kurios į kitus miestus gabentos prekės, vykta į apžvalgines kelione. Vėliau plaukti garlaiviu tapo vienu iš patraukliausių keliavimo būdų, vykusiems iš sostinės į Klaipėdos kraštą. Laikinosios sostinės laikotarpiu žengęs kelis žingsnius tolyn nuo prieplaukos santakos link, atsidurdavai viename iš populiariausių Kauno pliažų. Bene populiariausias Kauno miesto vaizdas anuomet buvo žvelgiant nuo Aleksoto kalno į Senamiestį, į Nemuną ir prieplauką.

Šiandien Kaunas gali pasigirti beveik vienalyte etnine gyventojų sudėtimi, tautinių mažumų atstovai sudaro tik nedidelę dalį gyventojų. Bet Kaune ne visą laiką vyravo lietuviai. Bendradarbiaudami ir konkuruodami su kitomis etninėmis ir konfesinėmis bendruomenėmis, lietuviai Kaune aiškią persvarą įgijo tik laikinosios sostinės laikotarpiu ir nuo to laiko tapo dominuojančia etnine grupe. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais raginta lietuvinti miestus, tad atidžiau pažvelgę į Kauno priemiesčių arba Naujamiesčio architektūrą, ypač pastatus statytus XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, būtinai išvysime ką nors tautiško ir labai lietuviško.

Kultūra gyvai

Kinas mieste

2009 06 17 - 2009 08 21 / Europos kinas istoriniuose Vilniaus ir Kauno kiemuose

 




© 2009 Visos teisės saugomos.
VšĮ Meno avilys.

Sprendimas: TAPE